Alergijos yra dažnai suvokiamos kaip organizmo atsakas į tam tikras įprastas aplinkos medžiagas – alergenus. Dažniausi alergenai yra baltymai, galintys sukelti klinikinius alergijos simptomus, įskaitant sunkias, net gyvybei pavojingas alergines reakcijas. Šis atsakas gali pasireikšti įvairiais simptomais, tokiais kaip dilgėlinė, sloga, kosulys, čiaudulys, akių paraudimas ir kt. Skiriamos 4 pagrindinės alergenų rūšys: įkvepiamoji, maisto, sąlyčio bei farmakologinė. Pirmojo kontakto su alergenu metu organizme per dvi savaites pasigamina imunoglobulinų E klasės antikūnai (IgE). Sensibilizacijos periodu alergijai būdingų reiškinių paprastai nepasitaiko.
Alergijų diagnostika yra sudėtingas procesas, kuris priklauso ne tik nuo laboratorinės diagnostikos, bet ir nuo paciento klinikinės anamnezės. Labai svarbu įvertinti paciento nusiskundimus, jo simptomus, atlikti klinikinę apžiūrą, laboratorinius tyrimus bei interpretuoti tyrimo rezultatus. Siekiant nustatyti IgE tipo antikūnus yra naudojamos dvi pagrindinės metodų grupės: in vivo ir in vitro diagnostikos metodai.
Nuo IgE priklausomos alergijos diagnozavimo metodai
Nuo IgE priklausomą alergiją padeda diagnozuoti:
odos dūrio (dūrio–dūrio) mėginiai su alergenais;
specifinių imunoglobulinų E(sIgE) antikūnų tyrimas.
Šie tyrimai tiesiogiai ar netiesiogiai nurodo sIgE buvimą (sensibilizaciją), tačiau nepatvirtina alergijos, jų specifiškumas yra ribotas, todėl siūloma šiuos tyrimus vadinti „sensibilizacijos“ (įsijautrinimo) tyrimais. Tik klinikinė ligos istorija sujungia alerginius odos ar kraujo rezultatus su alergine liga. Svarbiausias diagnostinio sprendimo argumentas – reprezentatyvi klinikinė anamnezė.
In vivo tyrimai įsijautrinimo alergenams nustatyti
In vivo tyrimai skirstomi į dvi grupes – odos ir provokacinius.
Odos diagnostiniai mėginiai:
1. Odos dūrio mėginys (angl. Skin prick test - SPT) – vienas pirminių rutininių mėginių su IgE susijusių alergijų nustatymui. Šis mėginys parodo alergenui specifinių IgE buvimą ir sąveiką su alergenu organizme. Tyrimo atlikimo metu nedidelis alergeno kiekis aplikuojamas ant odos ir nevaskuliarizuotų paviršinių dermos sluoksnių, specialia sterilia adata įduriant į epidermį lašo vietoje. Dėl dūrio vietoje esančių putliųjų ląstelių su prisitvirtinusiais IgE ir alergeno sąveikos, vyksta jų degranuliacija, išsiskiria uždegiminiai mediatoriai (prostaglandinai, histaminas, leukotrienai, kt.), didėja lokalus kapiliarų pralaidumas, plazmos eksudacija ir odoje iškyla pūkšlė. Reakcija vertinama po 15 min.
2. Įodinis mėginys (angl. Intradermal testing – IDT) − procedūros metu atliekama įodinė alergeno injekcija. Reakcija vertinama po 20 min. Testuojami alergenai dažniausiai yra medikamentai: penicilinų, cefalosporinų grupės antibiotikai, insulinas, opiatai, anestetikai, raumenų relaksantai, tam tikri fermentai. Injekuojamo alergeno praskiedimas IDT metu yra 100-1000 kartų didesnis nei SPT naudojamiems mėginiams. Įodiniai mėginiai atliekami tada, kai odos dūrio metodo rezultatai yra neigiami, esant klinikiniams sensibilizacijos požymiams ar kai neturima didesnės koncentracijos alergenų. Nurodoma, kad šis tyrimas 100 kartų tikslesnis už odos dūrio mėginius (yra už dūrio mėginius jautresni, turi gerą diagnostinį patikimumą). Šiuos mėginius atlikti rekomenduojama specializuotame stacionare.
3. Lopo testai (angl. Patch testing – PT) – atliekami ant sveikos odos kontaktiniam hiperjautrumui ir kai kurių uždelsto tipo hiperjautrumo reakcijų nustatymui. Jų metu dažniausiai ant nugaros yra dedami alergenai ir laikomi 48 val. Alerginėms reakcijos bei atopinio dermatito etiologiniams veiksniams nustatyti odos lopo mėginiai yra gera diagnostinė priemonė. Metodas geras, nes iš karto galima užklijuoti net 60 skirtingų alergenų. Jie nėra susiję su IgE antikūnų medijuojamomis alerginėmis reakcijomis.
Provokaciniai mėginiai atliekami alergijos patvirtinimui arba atmetimui, jei pacientui pasireiškia klinikiniai alergijos simptomai, o SPT atlikimas negalimas, nepakanka jo duomenų ar rezultatai neinformatyvūs. Gali būti taikoma aplikacinė (aplikuojant ant nosies gleivinės, odos), oralinė (maisto, medikamentų), respiracinė (inhaliuojant į kvėpavimo takus) arba konjunktyvinė (lašai ant akių junginės) alergenų ekspozicija.
In vitro tyrimai įsijautrinimui alergenams nustatyti
Normalus bendrojo IgE kiekis priklauso nuo amžiaus. Vaikui augant jis pamažu didėja iki 15 metų, po to stabilizuojasi ir iš lėto pradeda mažėti, kol pasiekia suaugusiųjų kiekį. Padidėjęs bendrojo IgE kiekis leidžia įtarti nuo IgE priklausomą alergiją. sIgE kiekis koreliuoja su bendrojo IgE kiekio padidėjimu, todėl tikslinga pirmiausia nustatyti bendrojo IgE kiekį, po to (jei šis būtų padidėjęs) – sIgE. Tačiau, net ir esant normaliam bendrojo IgE kiekiui, gali būti randama sIgE antikūnų. Padidėjęs bendrojo IgE kiekis gali būti randamas ne tik sergant alerginėmis, bet ir kitomis ligomis (pvz., helmintozėmis, hiper IgE sindromu ir t.t.).
In vitro tyrimai yra kiekybiniai, nustatantys konkretaus alergenui specifinio IgE koncentraciją paciento kraujo serume. Kiekybiniais imuniniais metodais nustatoma alergenui sIgE koncentracija, kuri gali būti reiškiama tarptautiniais vienetais litre (IU/l) bei alergijos klase (1–6 klasės).
Istoriškai vienas seniausių – radioalergosorbentinis tyrimo metodas (RAST). Alergenas, naudojamas tyrimui, jungiamas su polimeru – netirpiu dekstranu, aktyvuotu cianogenbromidu. Susidaręs netirpus polimero ir alergeno junginys dedamas į tiriamąjį serumą. Jei serume yra specifinių antikūnų, įvyksta antikūno ir alergeno reakcija. Po to, pašalinus visas reakcijos metu nesureagavusias sudedamąsias dalis, pridedama serumo, turinčio antikūnų anti–IgE pažymėtų radioaktyviuoju izotopu – J125. Prasideda nauja reakcija su IgE tipo antikūnais, esančiais ligonio serume. Reakcijoje dalyvaujančių žymėtųjų antikūnų skaičius vertinamas pagal radioaktyvumo laipsnį nuplovus specialiu tirpalu polimero ir alergeno junginį.
Panašiai kaip anksčiau minėtu metodu, ir PRIST (popieriaus radioimunosorbentiniu) metodu tiriami alergenui sIgE. PRIST metodui naudojamas popieriaus diskas, padengtas antikūnais prieš IgE (anti–IgE). Pridėjus tiriamojo serumo su galimai jame esančiais antikūnais (IgE), šie ant popieriaus disko jungiasi su anti–IgE. Nuplovus specialiu tirpalu ir pridėjus anti–IgE, žymėto radioaktyviu izotopu, šis jungiasi su tiriamaisiais IgE.
Kita in vitro diagnostikos tyrimų technologija, gana plačiai taikoma Lietuvoje, yra „MAST CLA–1“. Ją sudaro cheminės liuminescencijos analizatorius CLA–1™ Luminometer ir reagentai (Hitachi Chemical Diagnostics, JAV). Standartizuoti alergenų ekstraktai yra imobilizuoti ant medvilninės membranos. Jei tiriamame kraujo serume yra alergenui sIgE, jie jungiasi prie alergeno, sudarydami antigeno – antikūno kompleksą. Kompleksui išryškinti yra naudojami antriniai antikūnai (anti–IgE), žymėti peroksidaze. Įdėjus substrato vyksta chemiliuminescencinė reakcija, kurios metu liuminescencijos signalo intensyvumas išmatuojamamas liuminometru. Gautų liumenų kiekis yra proporcingas tiriamųjų antikūnų koncentracijai kraujo serume“.
Dar vienas gerai žinomas tyrimo metodas, kurį galima taikyti sIgE tyrimams yra imunofermentinis metodas – ELISA (angl. Enzyme linked immuno sorbent assay). Tyrimo pagrindą sudaro alergeno, sujungto su netirpia matrica (pvz., plastiku, celiuliozės nitratu) reakcija su alergenui sIgE, esančiu paciento serume. Pridėjus anti–IgE, žymėto fermentu, ir substrato, kurį fermentas geba skaidyti, keičiasi reakcijos tirpalo spalva. Esant didesniam fermento aktyvumui, substratas skaidomas į galutinius reakcijos produktus, dėl to kinta reakcijos tirpalo spalvos intensyvumas. Šis vertinamas fotometriškai ir yra proporcingas alergenui sIgE koncentracijai mėginyje. Šiuo metu yra daug šio metodo modifikacijų.
Inovatyvus tyrimas ALEX2 makrogardele šiandien yra pats išsamiausias alergijų nustatymo tyrimas iš kraujo. Tai unikalus, pasaulyje pripažintas ir analogų neturintis tyrimas, kurio metu, iš nedidelio kraujo kiekio, nustatomas įsijautrinimas visiems kliniškai reikšmingiems alergenų šaltiniams ir molekuliniams alergenų komponentams. Ištiriamas paciento įsijautrinimas net 295 alergenams (117 alergenų šaltinių ir 178 alergenų komponentams). Šis tyrimas sukurtas naudojant nanotechnologijas, kurių dėka jis ypač tikslus ir jautrus (aptinkami net silpniausi įsijautrinimai alergenams).
Molekulinė alergijų diagnostika
Per pastaruosius 30 metų molekulinės biologijos mokslo pažanga atvėrė naują molekulinės alergijų diagnostikos erą. Įvairių alergenų molekulinių komponentų reikšmė alerginių reakcijų patofiziologijoje buvo tirta ir aprašyta įvairiuose moksliniuose tyrimuose. Nemažai alergenų išgrynintų natūralių ar rekombinantinių baltymų pavidalu buvo komercializuoti ir šiuo metu yra plačiai taikomi in vitro alergijų diagnostinėse sistemose (sIgE nustatymo). In vitro tyrimai su išgrynintais alergenų molekuliniais komponentais papildo tyrimus su alergenų ekstraktais, naudojamais in vivo diagnostikoje, ir padeda įvertinti, ar yra pirminis įsijautrinimas ar kryžminė reakcija.
Nustačius alergenų komponentus ir žinant kokiai baltymų šeimai jie priklauso galima tiksliau įvertinti galimų vietinių ar sisteminių reakcijų riziką. Alergenų baltymų šeimos pasižymi skirtingomis savybėmis, pvz.: įsijautrinimas stabiliems, karščiui, virškinimui atspariems alergenų komponentams lemia sunkesnes ar net gyvybei pavojingas alergines reakcijas. Naujausi moksliniai tyrimai bei klinikinės studijos nuolat plečia kliniškai svarbių komponentų sąrašą ir in vitro sIgE diagnostinės sistemos pasipildo vis naujais, kliniškai svarbiais komponentais. Tarptautiniuose elektroniniuose alergenų duomenų bankuose (www.allergome.org, www.allergen.org ) sukaupta informacija jau prieinama mokslininkams ir gydytojams.
Minimi ir kiti alergenui sIgE tyrimo metodai, tokie, kaip: QAS–RIA (keturnario amonio radioimuninis tyrimas) bei PAPPC–RIA (p–aminophenylphosphorylcholine radioimuninis tyrimas) tyrimas, kurie mėginami taikyti alergijai medikamentams diagnozuoti.
Atliekant in vivo ir in vitro tyrimus klaidingai teigiami rezultatai yra galimi dėl kryžminių reakcijų bei nepageidaujamos interferencijos.
Klaidingai neigiami in vivo ir in vitro tyrimų rezultatai būdingi pacientams, turėjusiems sisteminių reakcijų ar anafilaksijos anamnezę.
NVSPL atliekamas tik bendro IgE tyrimas.
Parengė NVSPL Klinikinių tyrimų skyriaus Serologinių tyrimų poskyrio medicinos biologė Tatjana Subočiūtė-Stuliova