Gliukozė ir cukrinis diabetas: ką svarbu žinoti apie gliukozės tyrimus?

Gliukozė yra svarbiausias organizmo angliavandenis (visi kiti angliavandeniai virškinimo metu yra verčiami gliukoze). Gliukozės apykaitą ir jos sutrikimus rodo glikemija kraujo plazmoje, glikozilintas hemoglobinas ir glikemija kapiliariniame kraujyje. Gliukozės tyrimai parodo pagrindinę, su gliukozės apykaitos pakitimais susijusią, ligą – cukrinį diabetą (CD). 

CD diagnozuojamas:

1. Remiantis hiperglikemijos lygiu. Glikemijos kraujo plazmoje (veniniame kraujyje) tyrimu grindžiama cukrinio diabeto arba gliukozės tolerancijos sutrikimo diagnozė. Gliukozės tyrimas atliekamas iš ryto, po nakties nevalgius, kraujo plazmos mėginyje. Glikemiją kraujo plazmoje rekomenduojama tirti, kai yra CD simptomų (troškulys, polidipsija, dažnas ir gausus šlapinimasis, mieguistumas, silpnumas, pykinimas, polifagija, svorio kritimas). Cukrinio diabeto diagnozė nekelia abejonių tik tada, kai nustatomi specifiniai diabeto simptomai ir ryški hiperglikemija. Jei diabetui būdingų simptomų nėra, tai vienas glikemijos tyrimas negali būti laikomas kriterijumi diagnozei nustatyti. Diagnozė patvirtinama pagal du ar daugiau, tačiau ne tą pačią dieną atliktus tyrimus, rodančius patologinę glikemiją.

Gliukozės nustatymo metodai:

• Gliukozoksidazinis metodas (GOD)

• Heksokinazinis metodas

• Gliukozės dehidrogenazės metodas (GDH)

2. Atlikus gliukozės tolerancijos mėginį (GTM). GTM skiriasi nuo vienkartinio gliukozės nustatymo tyrimo tuo, kad atliekami du tyrimai prieš ir po gliukozės tirpalo gėrimą:

• Gliukozės tyrimas veninėje plazmoje po nakties nevalgius. Tada išgeriama 75g gliukozės tirpalo (gliukozės krūvis).

• Gliukozės tyrimas veninėje plazmoje po 2 val. nuo gliukozės tirpalo išgėrimo.

Šis tyrimas yra informatyvesnis nei vienkartinis gliukozės tyrimas, nes padeda įvertinti organizmo gebėjimą „sureguliuoti“ gliukozės koncentraciją organizme po didelio gliukozės kiekio pasisavinimo.

Nėščiosioms šis tyrimas atliekamas 24-28 nėštumo savaitėmis, kurioms pirmojo nėštumo trimestro metu nebuvo diagnozuotas nei gestacinis, nei cukrinis diabetas. Šiuo atveju GTM atliekamas nustatant gliukozės koncentraciją 3 kartus:

• Gliukozės tyrimas veninėje plazmoje po nakties nevalgius. Išgeriama 75g gliukozės tirpalo (gliukozės krūvis).

• Gliukozės tyrimas veninėje plazmoje po 1 val. nuo gliukozės tirpalo išgėrimo.

• Gliukozės tyrimas veninėje plazmoje po 2 val. nuo gliukozės tirpalo išgėrimo.

Glikemija kapiliariniame kraujyje matuojama gliukomačiu. Kraujas yra imamas iš piršto ir gliukozės kiekis nustatomas nedelsiant. Toks tyrimas taikomas glikemijos savikontrolei pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, bet nerekomenduojamas cukrinio diabeto diagnozei nustatyti.

Glikozilinto hemaglobino tyrimas. Glikozilintas hemoglobinas (HbA1c) – tai hemoglobino, esančio eritrocituose, glikuota forma. Gliukozė negrįžtamu ryšiu jungiasi prie hemoglobino (Hb) ir lieka prisitvirtinusi prie baltymo visą jo gyvavimo laikotarpį. Hemoglobino glikolizacijos laipsnis priklauso nuo gliukozės koncentracijos ir nuo kontakto tarp gliukozės ir hemoglobino trukmės. Glikuotas hemoglobinas rodo vidutinę kraujo gliukozės koncentraciją per paskutines 4–8 savaites (Hb gyvavimo puslaikis). Kuo didesnė šio rodiklio koncentracija, tuo didesnis diabetinių komplikacijų pavojus.

Glikozilinto hemaglobino tyrimas atliekamas nevalgius 8-12 val., iš kraujo mėginio. Tyrimas rodo vidutinę kraujo gliukozės koncentraciją per paskutines 4–8 savaites ir yra naudingas nuolatiniam diabeto stebėjimui ir gydymui.

Parengė Klinikinių tyrimų skyriaus Serologinių tyrimų poskyrio Medicinos biologė Tatjana Subočiūtė-Stuliova.