Gyvenimas plastikiniame pasaulyje

1862 metais anglų chemikas Aleksandras Parkesas Didžiojoje tarptautinėje parodoje Londone pademonstravo pirmąjį dirbtinį polimerą pavadintą Parkesinu. Ši ankstyvoji plastiko forma buvo gauta iš celiuliozės ir kaitinant gali būti suformuota į įvairias formas. Tačiau tik XX amžiaus pradžioje plastikas iš tikrųjų pradėjo keisti pasaulį. XX amžiaus pradžioje eksperimentinės chemijos pasiekimai apėmė polietileno gamybą ir polivinilchloridų atradimą. Spartus naftos chemijos pramonės augimas ir plastikų paklausa įvairiose gamybos srityse atvedė plastiką į precedento neturinčią komercinę sėkmę. Pagrindiniai plastiko pranašumai, tokie kaip ilgaamžiškumas, stiprumas ir maža kaina, padarė jį nepakeičiamu šiuolaikiniame gyvenime. Be plastiko nebūtų Holivudo filmų ir vinilinių plokštelių, šiuolaikinių išmaniųjų telefonų ir kompiuterių sistemų. Vienkartiniai plastikiniai švirkštai išgelbėjo milijonus gyvybių. Automobiliai ir drabužiai, buitinė technika ir indai – visa tai įsitvirtino mūsų gyvenime. Visgi didžiulė komercinė sėkmė ir didelė paklausa vartotojų rinkoje turi ir neigiamą pusę. Vienkartiniai maišeliai, pakuotės, buteliai ir įvairios taros yra dažniausiai pasitaikančios plastiko atliekų rūšys, kurias „gaminame“ kasdien. Pakuočių pramonė yra didžiausias pasaulyje vienkartinių plastikinių atliekų šaltinis. Apytiksliai 36 proc. visų pagamintų plastikų yra naudojami pakavimui.

Nuo šeštojo dešimtmečio pasaulyje buvo pagaminta daugiau nei 9 milijardai tonų plastiko, iš kurių trys ketvirtadaliai šiandien yra šiukšlės. Tik 9 proc. viso šio plastiko buvo perdirbta. 19 proc. – sudeginta, beveik 50 proc. pateko į sanitarinius sąvartynus, o 22 proc. liko išmesti į nekontroliuojamus sąvartynus arba nutekėjo į aplinką.

Vien per pastaruosius 10 metų pasaulyje buvo pagaminta daugiau plastikinių gaminių nei visą praėjusį šimtmetį. Dažnai šiuolaikiniai civilizacijos privalumai sukuria ne tik patogumą žmonėms, bet ir padaro nepataisomą žalą gamtai.

Plastiko tarša – šis terminas reiškia plastikinių gaminių kaupimosi planetoje procesą. T. y., plastikas, užuot siunčiamas perdirbti, kaupiasi tam tikroje vietoje ir neigiamai veikia natūralią aplinką. Dėl įvairių toksiškų komponentų, esančių plastike, plastiko atliekos gali sukelti daugybę problemų. Iš patvarios, biologiškai neskaidomos medžiagos pagaminti gaminiai yra tokie patogūs ir praktiški žmonėms, bet tampa kenksmingi aplinkai.

Daugelis žmonių nežino, kad medžiaga, kuri patenka į mūsų kasdienį gyvenimą, gali turėti didelį poveikį ne tik laukinei gamtai, bet ir klimatui bei žmonių sveikatai. Nekontroliuojamas ir besaikis plastiko vartojimas tapo dideliu pavojumi ne tik aplinkai, bet ir žmogui. Pasaulio vandenynų tarša įprastu buitiniu plastiku lemia gyvūnų ir paukščių mirtį, žuvų išteklių naikinimą ir unikalių pasaulio ekologinių sistemų sunaikinimą.

Kai kurioms plastiko rūšims suirti reikia apie 200 metų, bet ilgainiui plastikas subyra į nedideles daleles. Tai yra mikroplastikas – plastiko gabalėliai, kurie yra tokie lengvi ir maži, kad pasklinda kiekviename mūsų gyvenamosios aplinkos kampelyje. Mikroplastiką apibrėžiame kaip mažas, dirbtines polimerų turinčias medžiagas, kurių matmenys (ilgis/plotis/aukštis) yra mažesni nei 5 milimetrai. Terminas mikroplastikas taip pat apima nanoplastiką, kurio matmenys mažesni nei 100 nanometrų.

Buitinės plastiko atliekos, patekusios į dirvą, skyla į mikrodaleles, kurios į aplinką išskiria toksiškas ir kancerogenines medžiagas. Per gruntinius vandenis mikroplastikas prasiskverbia į artimiausius gėlo vandens šaltinius, kurie aprūpina rezervuarus ir maitina miškų bei žemės ūkio naudmenų dirvas, o po to užterštas vanduo ir augalai patenka į žmonių maistą.

Be to, žmonės kasdien nuryja ir (arba) įkvepia didelius kiekius plastiko skilimo produktų mikrodalelių naudodami plastikinius indus, baldus, buitinę techniką, vartodami maistą ir gėrimus plastikinėse pakuotėse ir buteliuose. Šiandien nustatytas ryšys tarp plastiko naudojimo kasdieniame gyvenime ir padidėjusios rizikos susirgti nervų sistemos ligomis, vėžiu ir dermatologinėmis ligomis, taip pat susilpnėjusia reprodukcine funkcija ir genetinėmis mutacijomis.

Mokslininkai, tyrinėjantys plastikus, didelį dėmesį skiria naujų tyrimų metodikų kūrimui ir naujai susintetintų medžiagų tyrimui. Naujos metodikos leidžia tiksliau identifikuoti išsiskiriančius iš gaminių junginius bei chemines medžiagas ir tiksliau nustatyti jų koncentracijas. Todėl šiandien įvardinami kaip saugūs gaminiai, atlikus išsamesnius tyrimus naudojant tobulesnę laboratorinę įrangą, gali pateikti nemalonių staigmenų tapdami nesaugiais.

Kas kaltas, kad planeta vis labiau teršiama pavojingomis plastiko atliekomis? Atsakomybė tenka tiek tiems, kurie plastikus gamina, tiek tiems, kurie juos vartoja ir neatsakingai šalina atliekas ne surinkimo ir išmetimo vietose. Plastiko tarša yra viena iš šiuolaikinių pasaulinių aplinkosaugos problemų.

Kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie aplinkos taršos mažinimo? Kasdien turime alternatyvą: pirkti mineralinį vandenį stikliniame ar plastikiniame butelyje; pasiimti vienkartinius indus ar daugkartinio naudojimo – net ir vykstant iškylauti; naudoti daugkartinius ne plastikinius pirkinių maišelius; perkant kavą kavinėje paimti vienkartinį puodelį ar atsinešti savo daugkartinio naudojimo; išmesti plastikinius gaminius į mišrias atliekas ar rūšiuoti išmetant į specialius tam skirtus konteinerius.

Daugelis specialistų mano, kad norint spręsti aplinkos taršos plastiku problemas, reikia kovoti ne su plastiko naudojimu, bet siekti kuo efektyvesnių būdų plastiko atliekoms surinkti ir jas perdirbti suteikiant antrą, o gal ir trečią gyvenimą plastikiniam gaminiui.

Parengė NVSPL Cheminių tyrimų skyriaus Ne maisto medžiagų ir gaminių tyrimų poskyrio vedėja Dalia Uksienė