Vanduo yra visko Žemėje esmė ir pagrindas. Be jo negali gyventi nei augalai, nei gyvūnai, nei žmogus. Nors be maisto žmogus išgyvena savaites ar net mėnesius, be vandens gali mirti per keletą dienų. Gyvybiniai procesai vyksta tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Todėl labai svarbi yra vandens švara, kadangi mikroorganizmais užterštas vanduo gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Išsivysčiusiose šalyse vanduo vartojamas gausiai ir jo pakanka, tačiau tai savo ruožtu įgalina rūpintis vandens resursais, jų išsaugojimu ir tinkamu vartojimu ir, žinoma, maistui vartojamo vandens kokybe.
Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, geriamajam vandeniui yra naudojamas giluminių gręžinių vanduo (be keleto nedidelių išimčių). Jis mažai priklauso nuo antropogeninės taršos ir pasižymi geromis skonio savybėmis. Tokios kokybės vandeniu Europoje gali pasigirti labai nedaug šalių: Austrija, Danija ir Islandija. Daugelis Europos valstybių savo poreikių tenkinimui naudoja paviršinį – ežerų ir upių vandenį, kurio kokybė ir skonio savybės yra žymiai prastesni.
Nemaža dalis gyventojų Lietuvoje, savo maistinėms reikmėms naudoja šulinių vandenį. Sužinoti koks vanduo bėga iš privačių gręžinių, koks semiamas iš šulinių ar šaltinių, galima tik ištyrus vandens mėginius laboratorijoje. Geriamasis vanduo tinkamas naudoti ir laikomas švariu, jei jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai, ir jei užtikrinama apsauga nuo taršos. Šachtinių šulinių vandens kokybė yra nepastovi ir labai priklauso nuo to, ar neužteršta šulinio aplinka. Specialistai rekomenduoja gyventojams bent kartą ar du per metus išsitirti šulinių vandenį.
Tyrimai rodo, kad maždaug pusėje tirtų šulinių, kurių vandenį maistui naudoja gyventojai, randama mikrobinė tarša. Šeimininkai neretai patys užteršia savo vandenį nesilaikydami higienos ir šulinių įrengimo bei priežiūros reikalavimų. Žema ūkininkavimo kultūra, dirbamų žemių, neretai esančių netoli šulinių, tręšimas mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, šulinių įrengimas netoli tvartų, lauko tualetų, mėšlo, kompostavimo krūvų, srutų duobių sudaro palankias sąlygas užteršti šulinius patogeniniais mikroorganizmais. Kartais atskiri taršos šaltiniai gyvenvietėse suformuoja ištisus užteršto vandens telkinius. Tokiame vandenyje knibždėte knibžda įvairūs mikroorganizmai tarp kurių pasitaiko ir patogeninių.
Tarp geriausiai ištirtų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, kurie gali plisti per vandenį yra žinomi:
Minėti mikroorganizmai gali būti aptinkami gamtiniuose vandenyse: paviršiniuose, šulinių vandenyje, rečiau – šaltinių vandenyje. Nurodyti mikroorganizmai neaptinkami giluminių gręžinių ir fasuotame vandenyse, jeigu laikomasi teisės aktuose nurodytų reikalavimų.
Į vandens telkinį ligas sukeliantys mikroorganizmai, be antropogeninės taršos, taip pat patenka su nutekamaisiais vandenimis, liūčių, sniego tirpsmo metu. Yra žinoma visa eilė patogeninių bakterijų, kurios, patekusios į vandenį, gali sukelti pavojingus susirgimus, kurių dalis gali baigtis netgi mirtimi. Vanduo yra tik terpė per kurią pavojingų susirgimų sukėlėjai gali patekti į organizmą. Tokie mikroorganizmai gali sukelti infekcijas, o kartais – net ir epidemijas. Jie gali būti pavojingų infekcinių ligų, kurios paminėtos anksčiau, sukėlėjais.
Lietuvoje geriamajam vandeniui keliamus reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V- 455 Dėl Lietuvos higienos normos HN 24: 2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ patvirtinimo, patvirtinta higienos norma, pagal kurią geriamajame vandenyje tiriami du mikrobiologiniai parametrai: žarninės lazdelės ir žarniniai enterokokai. Jų 100 ml tiriamojo vandens neturi būti iš viso.
Minėti mikroorganizmai yra normalios žmogaus mikrofloros atstovai, nuolat gyvenantys žmonių ir gyvulių žarnyne. Tačiau juos radus vandenyje, konstatuojama, jog vanduo užterštas, į vandenį pateko fekalinė tarša, o su jomis ir patogeninių mikroorganizmų – infekcinių ligų sukėlėjų. Žmogui, išgėrusiam tokiu būdu užteršto vandens, gali pakilti temperatūra, atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Šie simptomai ypač pavojingi vaikams, vyresnio amžiaus asmenims, onkologiniams ligoniams.
Todėl, siekiant vartoti saugų vandenį, būtina laikytis tam tikrų reikalavimų. Patartina pavasarį ir rudenį šulinių vandenį dėl mikrobinės taršos ištirti laboratorijoje, kadangi neretai tarša gali patekti tirpstant sniegui, ar liūčių metu ir ji gali būti momentinė. Radus taršą vandenį būtina virinti.
Svarbiausios prevencinės šulinių vandens taršos priemonės yra tinkamai parinkti vietą šuliniui, tinkamai prižiūrėti šulinio aplinką ir šulinį reguliariai valyti.
Parengė NVSPL Mikrobiologinių tyrimų skyriaus vedėja
dr. Rūta Jankauskienė