Mikroplastikas iš maisto pakuočių – galima grėsmė vartotojų sveikatai

Pakavimo medžiagas galima suskirstyti į keletą tipų. Dažniausiai naudojamos maisto pakuotės yra stiklas, metalas ir plastikas. Kiekviena pakavimo medžiaga turi unikalių privalumų ir trūkumų, susijusių su patvarumu, tinkamumu naudoti ir kaina.

Plastikai, nepaisant blogos reputacijos, naudojami daugelio rūšių maisto pakuotėse ir taroje dėl įvairių priežasčių: jie padeda apsaugoti maistą nuo užteršimo, užtikrina maisto saugą ir prailgina maisto šviežumą. Plastikinės pakuotės gaminamos iš daugybės medžiagų, kurių kiekviena pasižymi specifinėmis savybėmis, susijusiomis su išvaizda, reikalingu temperatūrų diapazonu, geromis barjerinėmis savybėmis. Dažniausiai pakuotės gaminamos iš termoplastinių dervų, ypač iš polietileno tereftalato (PET), didelio tankio polietileno (HDPE), mažo tankio polietileno (LDPE), polipropileno (PP), polivinilchlorido (PVC), polistireno (PS). Tokias pakuotes galima naudoti karštiems ir šaltiems maisto produktams bei šildymui mikrobangų krosnelėje. Dėl gerų plastiko barjerinių savybių plastikinėse pakuotėse esantys gaminiai išlaiko skonį, aromatą, maistinę vertę ir yra apsaugoti nuo išorinės taršos. Mažas plastikinės pakuotės svoris taip pat prisideda prie lengvesnio transportavimo, o tai padeda sumažinti transportavimui sunaudotą energiją, sumažina pervežimo išlaidas. Dizaino laisvė, ilgaamžiškumas ir ekonomiškumas yra vieni iš svarbiausių plastiko naudojimo maisto pakuotėms privalumų.

Savybės, dėl kurių plastikas yra taip vertinamas, turi ir tamsiąją pusę. Plastikas suyra labai mažai arba visai nesuyra, bet ilgainiui subyra į nedideles daleles. Tai yra mikroplastikas – plastiko gabalėliai, kurie yra tokie lengvi ir maži, kad pasklinda kiekviename mūsų gyvenamosios aplinkos kampelyje. Mikroplastiką apibrėžiame kaip mažas, dirbtines polimerų turinčias medžiagas, kurių matmenys (ilgis/plotis/aukštis) yra mažesni nei 5 milimetrai. Terminas „mikroplastikas“ taip pat apima nanoplastiką, kurio matmenys mažesni nei 100 nanometrų. Mikroplastikas (MP) susideda iš sudėtingo kokteilio, kuriame yra įvairių priedų, priemaišų, teršalų.

Žmonės maistą laiko, gabena, ruošia ir vartoja plastikiniuose induose, tačiau nežino, kad plastikas iš taros išsiplauna į maistą ir gėrimus, todėl tiesiogiai vartoja MP. Mikroplastiko kaupimasis aplinkoje ir maisto produktų užterštumas juo tapo pasauline grėsme tiek aplinkai, tiek žmonių sveikatai. Mikroplastiko vis dažniau randama aplinkoje visame pasaulyje – MP buvo aptikta jūros vandenyje ir geriamajame vandenyje, jūros gyvūnijoje, gėrimuose, tokiuose kaip vokiškas alus, ir maisto produktuose, tokiuose kaip medus, pienas, o neseniai tapo žinoma, kad mikroplastikas gali giliai prasiskverbti ir į žmogaus organizmą (tai buvo paskelbta Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje). Šios smulkios dalelės atsiranda, pavyzdžiui, iš pakuočių ar kitokių plastikinių gaminių, naudojamų buityje ir pasklinda per maistą, orą, vandenį ir dirvožemį. Didele dalim mikroplastikas maisto produktuose atsiranda iš neteisingai naudojamų plastikinių pakuočių ir indų.

Mikroplastiko susidarymą lemia ne vien mechaninis byrėjimas, bet ir polimero skilimas, susijęs su polimero fizinių savybių pasikeitimu, kuris susijęs su jo cheminės sudėties pokyčiais, kuriuos sukelia oksidacija ar kiti išoriniai veiksniai, tokie kaip temperatūra, šviesa ir drėgmė. Be to, kai maistas laikomas arba šildomas plastikinėje pakuotėje, tokie veiksniai kaip temperatūra ir spinduliuotė gali turėti įtakos sumažėjusiam polimerinės pakuotės cheminiam stabilumui. Skysti maisto produktai dėl sudėtyje esančių rūgščių, gali paveikti vidinę pakuotės pusę. Neseniai atliktame tyrime, kuriame buvo tiriamas polimero skaidymas, nustatyta, kad ilgalaikis ultravioletinės šviesos poveikis padidino polietileno ir polipropileno, mechaninį skilimą dėl polimero struktūros pokyčių. Analogiškai polimerų struktūros pokyčiai vyksta ir aukštesnėje negu 95 °C temperatūroje. Daugelis maisto produktų pakuotėse naudojamų plastikų laikui bėgant susidėvi dėl aplinkos sąlygų; tai sukelia problemą.

Aplinkoje sparčiai didėja plastiko, o kartu ir mikroplastiko kiekis. Mikroplastiko pavojus sveikatai vis dar nėra pakankamai aiškus, tačiau tyrimai vis dažniau rodo, kad jis gali būti žalingas. Dalelės, patekusios į žmogaus organizmą, toliau yra išskirdamos chemines medžiagas, kurios buvo naudojamos plastikų gamyboje, o šios gali sutrikdyti endokrininę sistemą ir hormonus, kurie reguliuoja augimą ir vystymąsi. Remiantis mokslininkų analize, didesnis praryto mikroplastiko kiekis taip pat gali pažeisti ląsteles, kas gali sukelti uždegimą ir alergines reakcijas.

Darytina išvada, kad plačiai naudojamos plastikinės maisto pakavimo medžiagos, plastikiniai buteliai, tara ar indai turėtų būti keičiami į saugesnius ir „draugiškesnius“ aplinkai ir žmonių sveikatai medinius, stiklinius, keramikinius ar popierinius.

Parengė NVSPL Cheminių tyrimų skyriaus Ne maisto medžiagų ir gaminių tyrimų poskyrio vedėja Dalia Uksienė