Kiekvienais metais vasario 28-ąją dieną pasaulyje minima retųjų ligų diena. Retoms ligoms priskiriamos tokios ligos, kuriomis serga ne daugiau kaip 5 iš 10 tūkst. žmonių. 80 proc. retų ligų yra genetinės kilmės, likusias sukelia bakterijos, virusai, alergijos, aplinkos veiksniai ir kt.
Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija yra vienintelė Lietuvoje, kuri gali atlikti retų infekcinių ligų laboratorinius tyrimus. Laboratorijoje diagnozuojamos:
Įvežtinės virusinės infekcijos: virusinės hemoraginės karštligės (Ebola, Marburgo, Dengė, Geltonoji, Krymo Kongo, hemoraginė karštligė su inkstų sindromu), Vakarų Nilo karštligė. Pastaruoju metu susirūpinimą sukėlusi Zika virusinė infekcija.
Bakterinės ligos: bruceliozė, tuliaremija, maras, juodligė, leptospirozė, legioneliozė, botulizmas ir kt. Vakcinomis valdomos infekcijos – stabligė, difterija, raudonukė, poliomielitas ir kt. Parazitinės ligos – toksokarozė, tungiazė, trichineliozė, anisakiazė, maliarija ir kt.
Retų užkrečiamųjų ligų atvejų skaičius 2023 m. (NVSC duomenys)
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, Lietuvoje 2023 m. buvo užregistruoti 69 legioneliozės, 19 listeriozės, 13 tuliaremijos, 11 maliarijos, 9 Dengės karštligės, 2 botulizmo ir 2 bruceliozės atvejai.
Legioneliozė – terminas, apibūdinantis pneumonines ir ne pneumonines Legionella genties bakterijų sukeltas infekcijos formas. Dažniausias legionelių perdavimo būdas yra užterštų aerozolių, susidarančių kartu su vandens purslais, ar užteršto vandens šaltinių garų, įkvėpimas.
Infekcija taip pat gali išsivystyti įkvėpus užteršto vandens ar ledo, ypač jautriems ligoninių pacientams. Legioneliozės inkubacinis laikotarpis yra nuo 2 iki 10 dienų (tačiau kai kurių protrūkių buvo užfiksuota iki 16 dienų). Gydymo būdai egzistuoja, tačiau šiuo metu nėra vakcinos nuo legioneliozės. Mirtis įvyksta dėl progresuojančios pneumonijos su kvėpavimo nepakankamumu ir (arba) šoku bei kelių organų nepakankamumu. Negydoma legioneliozė paprastai paūmėja per pirmąją savaitę. Iš užregistruotų atvejų 75-80 proc. yra vyresni nei 50 metų, o 60-70 proc. – vyrai.
Listeriozė – tai gyvūnų ir žmonių užkrečiamoji liga, kurią sukelia Listeria monocytogenes bakterijos. Pastaraisiais metais ši infekcija pripažinta svarbia visuomenės sveikatos problema daugelyje pasaulio šalių. Infekcija labiausiai pavojinga nėščioms moterims, naujagimiams ir suaugusiems asmenis su imunodeficitu. Listeria monocytogenes bakterijos yra pakankamai atsparios išorinės aplinkos veiksniams. Jos gali tarpti ir daugintis 4 – 6 laipsnių temparatūroje dirvožemyje, vandenyje, ant augalų, maiste, ilgai gali išgyventi 6-20 proc. druskos tirpale, piene, vandenyje. Kaitinamos 62° C temperatūroje žūva per 35 minutes. Veikiamos tiesioginių saulės spindulių žūva per 2 – 15 parų. Jas inaktyvuoja chloro turinčios dezinfekcinės medžiagos. Listeriozės sukėlėjo rezervuras ir infekcijos šaltinis - laukiniai ir naminiai gyvūnai bei graužikai, todėl šios bakterijos plačiai paplitusios gamtoje. Su gyvūnų ekskrementais patekusios listerijos gali būti randamos dirvožemyje, vandenyje, ant žolės, mėšle, silose ir kt. Užsikrėtimas maistu yra pagrindinis listeriozės plitimo būdas.
Pagrindinis infekcijos šaltinis yra gyvūninis maistas, vartojamas be pakankamo šiluminio paruošimo. Kadangi gyvūnai dažniausiai yra bakterijų nešiotojai, todėl tokių gyvūnų mėsa, pienas ir jų produktai gali būti infekcijos šaltiniu. Listerijomis maistas gali būti užterštas ir jį tvarkant. Labai dažnai listerijomis gali būti užterštas nevirintas, nepasterizuotas pienas ir iš jo pagaminti produktai. Užsikrėsti taip pat galima nuo žalių daržovių ir vandens. Į dirvožemį ir ant daržovių listerijos patenka tręšiant jas galvijų mėšlu. Aprašyti užsikrėtimo atvejai oro lašiniu būdu apdorojant gyvūnines žaliavas – vilną, šerius, plunksnas. Galimas užsikrėtimas ir per pažeistą rankų odą. Naujagimiai listerioze gali užsikrėsti nėštumo metu per motinos placentą, taip pat gimdymo metu, oro lašiniu būdu ar per buitinį sąlytį (NVSC informacija).
Tuliaremija – tai gyvūnų ir žmonių bakterinė zoonozė. Ligos sukėlėjas parazituoja daugelio stuburinių ir bestuburių laukinių (kiškiai, voverės, ondatros, bebrai, elniai, žiurkės) ir naminių (šunys, katės, avys) gyvūnų organizmuose. Sergantys ir nugaišę gyvūnai užkrečia išorinę aplinką (dirvožemį, vandenį, pašarus ir kt.). Bakterijas platina erkės ir uodai. Taip susiformuoja gamtiniai tuliaremijos židiniai.
Ligos sukėlėjas į žmogaus organizmą gali patekti per odą ar gleivines, tiesioginio sąlyčio su užsikrėtusiais gyvūnais metu, lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdieną, surenkant nugaišusius graužikus, besimaudant infekuotame vandenyje ir kt. Taip pat užsikrečiama suvalgius užkrėstų maisto produktų, įkvėpus infekuotų dulkių ar vandens aerozolių, užkrėstų graužikų išskyromis. Dažnai užsikrečiama įgėlus nariuotakojams (uodams, erkėms ir kt.).
Maliarija yra gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia keturių rūšių pirmuonys-plazmodijai. Maliarija yra plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300 – 500 mln. klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta 1,5 – 2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. – vaikų iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Lietuvoje kasmet keli žmonės suserga įvežtine maliarija. Žmogaus organizme parazituoja 4 maliarijos sukėlėjų rūšys: P.vivax, P.ovale – trečiadienės, P.malariae – ketvirtadienės, P.falciparum - tropinės maliarijos sukėlėjai. Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas plazmodijų nešiotojas. Paprastai maliarijos sukėlėjas plinta transmisiniu būdu (perneša Anopheles genties uodai).
Užkratas gali būti perduotas transfuziniu būdu: donoras (parazitų nešiotojas) per užkrėstus instrumentus. Endeminėse vietovėse pasitaiko ir įgimtos maliarijos atvejų, kai parazitai užkrečia vaisių per pažeistą placentą ar gimdymo metu. Uodai užsikrečia įkandę sergantį maliarija žmogų ir kartu su krauju įsisiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau vystosi maliarijos parazitai uodo organizme ir uodas (po 7-45 dienų) tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, įkąsdamas sveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų. Maliarijos sukėlėjai kraujo srove patenka į kepenų ląsteles, vėliau į kraują ir eritrocitus. Eritrocituose sukėlėjai dauginasi, jiems sprogus, į kraują patenka nauji parazitai, kurie vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba charakteringus maliarinio drugio priepuolius (NVSC informacija).
Dengės karštligė yra ūmi virusinė uodų pernešama liga, kurią sukelia Dengės virusas. Dengės virusas priklauso Flaviviridae šeimai, Flavivirus genčiai. Skiriami 4 viruso serotipai (DENV1, DENV2, DENV3 ir DENV4). Dengės karštligė plinta per infekuotų uodų įgėlimus (transmisinis būdas). Pagrindiniai viruso pernešėjai yra Aedes aegypti uodai. Kiti Aedes genties uodai, pvz., Aedes albopictus, taip pat platina virusą, tačiau jų vaidmuo viruso platinime mažesnis nei Aedes aegypti. Uodas virusu užsikrečia įgėlęs asmeniui, kuriam yra dengės viruso viremija (viruso buvimas kraujyje).
Didžiausi viremijos titrai nustatomi dieną prieš ligos simptomų išsivystymą ir sekančias keturias dienas. Laikas, per kurį uodas tampa infekuotu, vadinamas išoriniu inkubaciniu periodu (IIP) (angl. extrinsic incubation period). IIP dažniausiai trunka 8-12 d. nuo viruso patekimo į uodo organizmą esant 25-28ºC oro temperatūrai. IIP trukmę lemia aplinkos temperatūra, jos svyravimai dienos bėgyje, viruso genotipas, į organizmą patekusio viruso kiekis. Uodas infekuotas išlieka visą savo gyvenimą. Aedes aegypti ir Aedes albopictus uodai gelia dienos ir nakties metu, yra gausiai aptinkami žmonių gyvenamojoje aplinkoje ar netoli jos. Dengės karštligė yra endeminė daugiau nei 100 šalių Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Ramiojo vandenyno vakariniame regione, rytinėje Viduržemio jūros dalyje. 70 proc. ligos naštos tenka Azijai. Matematinio modeliavimo skaičiavimais, kasmet pasaulyje dengės karštlige suserga 390 mln. žmonių, iš jų 96 mln. pasireiškia išreikšti ligos požymiai. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje 2008 m. oficialiai buvo užregistruota 1,2 mln. ligos atvejų, 2016 m. – 3,34 mln. atvejų. Didelį susirūpinimą pasaulyje kelia potencialus dengės karštligės plitimas iš endeminių teritorijų. Šis procesas yra susijęs su klimato atšilimu ir uodų populiacijos didėjimu. Europoje dažniausiai registruojami įvežtiniai dengės karštligės atvejai. 2011–2018 m., ES/EEE šalyse užregistruoti 14 856 dengės karštligės atvejai, iš jų 27 vietinės kilmės. 2010–2019 m. vietiniai dengės karštligės atvejai buvo registruoti Kroatijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. 2012 m. dengės karštligės protrūkis buvo registruotas Madeiros saloje (Portugalija), kurio metu susirgo daugiau nei 2000 asmenų. Inkubacinis ligos laikotarpis – 3-14 dienų (vidutiniškai 4-7 d.). 40–80 proc. infekcijų yra besimptomės. Dengės karštligei būdingas karščiavimas, galvos, akiduobių, sąnarių ir raumenų skausmai, makulopapulinis bėrimas, vėmimas, pykinimas. Ligos simptomai retai kada tęsiasi ilgiau nei 10 d. Mažiau nei 5 proc. visų susirgusių išsivysto sunkesnė ligos forma – Dengės hemoraginė karštligė (DHK)/ Dengės šoko sindromas (DŠS).
Botulizmas – reta ir sunki liga, kuriai būdingas raumenų paralyžius. Ligą sukelia Clostridium botulinum gaminamas toksinas. Šios bakterijos plačiai paplitusios gamtoje ir aptinkamos dirvožemyje, vandens nuosėdose, gyvūnų žarnyne, todėl jomis užsiteršti gali įvairūs maisto produktai.
Bakterijų sporos patekusios į palankią terpę bedeguonėje aplinkoje, besidaugindamos pradeda gaminti botulino toksinus. Suvalgius tokio maisto, toksinas patekęs į žmogaus organizmą, sukelia pykinimą ir viduriavimą. Sutrinka regėjimas, kalbarijimas. Ligai progresuojant, atsiranda sprando, rankų, vėliau kvėpavimo ir viso kūno raumenų silpnumas. Išsivysčius kvėpavimo raumenų paralyžiui, gali sutrikti kvėpavimas. Nesuteikus pagalbos, ligonis gali mirti.
Bruceliozė – tai gyvūnų ir žmonių bakterinė zoonozė. Ja galima užsikrėsti vartojant nepasterizuotą ožkų pieną, iš jo gamintą sūrį, nepakankamai termiškai apdorotą sergančio gyvūno mėsą, ar artimai kontaktuojant su sergančiu gyvūnu. Brucelioze gali sirgti galvijai, ožkos, avys, kiaulės bei šunys.
Lietuvoje registruojami pavieniai žmogaus bruceliozės atvejai. Laiku nediagnozuota ir negydyta lėtinė šios ligos forma gali išlikti visam gyvenimui. Pasitikrinti dėl šios infekcijos vertėtų su gyvuliais dirbantiems fermų darbuotojams, veterinarams, skerdyklų darbuotojams, medžiotojams.
Parengė NVSPL Klinikinių tyrimų skyriaus Retų ir pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų tyrimų l. e. p. poskyrio vedėjas–medicinos biologas Jonas Žvirgždas
Nuotraukų šaltiniai:
https://pwgrosser.com/services/legionella-prevention/
https://www.cdc.gov/tularemia/index.html
https://www.cdc.gov/malaria/about/index.html
https://theconversation.com/chads-first-dengue-fever-outbreak-what-you-should-know-216483
https://www.health.com/botulism-overview-7547533
https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/brucellosis