Virusinių hepatitų paplitimas

Virusiniai hepatitai visame pasaulyje labiausiai paplitusios ir svarbios infekcinės ligos. Kasmet sergamumas hepatitais tik auga. Ilgai trunkantis ligonių nedarbingumas, brangus ilgalaikis gydymas ir laboratoriniai tyrimai – didžiulė ekonominė našta valstybei. Pagrindiniai virusinių hepatitų sukėlėjai, o tuo pačiu ir jų sukeliamos ligos  yra pavadinti abėcėlės raidėmis, pradedant nuo A. Šiuo metu paskutinis žinomas yra G hepatito virusas. Hepatitų A-G virusai priklauso skirtingoms virusų šeimoms, skiriasi ne tik jų morfologinės, bet ir biologinės bei epidemiologinės savybės.

Lietuvoje labiausiai paplitęs – lėtinis virusinis hepatitas C (2022 metais užfiksuoti 834 atvejai, 2023 m. užregistruoti 2023 m. lėtinio viruso hepatito C atvejai). Hepatitas B yra vakcinomis valdoma infekcija. Virusiniai hepatitai – tai hepatitų A, B, C, D, E virusų sukeliami kepenų uždegiminiai pokyčiai.

Virusinių hepatitų perdavimo keliai

Hepatito A virusu (HAV) užsikrečiama per užterštą maistą, vandenį.

Hepatito B virusas (HBV), hepatito C virusas (HCV) ir hepatito D virusas (HDV) plinta per kraują, lytinius santykius, taip pat gimdymo metu serganti motina gali užkrėsti naujagimį. Šie virusai neplinta per motinos pieną, maistą, vandenį ar apsikabinant.

Hepatito E virusas (HEV) perduodamas, daugiausia, per užterštą vandenį. Taip pat HEV galima užsikrėsti suvalgius nepakankamai termiškai apdorotą gyvūnų mėsą, ypač kiaulieną.

Virusiniai hepatitas pažeidžia kepenys

Kepenys yra centrinė organizmo laboratorija, atliekanti daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Apie kepenų būklę sprendžiama remiantis kraujo serumo biocheminiais tyrimais (alanininė aminotransferazė (ALT) ir asparagininė aminotransferazė (AST), šarminės fosfatazės, gamaglutamiltransferazė (GGT), bilirubino). Pažeidus kepenų ląstelę hepatocitą, vystosi citolizinis kepenų sindromas. Hepatocitą gali pažeisti virusai, toksinai, vaistai, alkoholis.  Kraujo plazmoje padidėja indikacinių fermentų, kurie išeina į tarpląstelinę erdvę pro pažeistą ląstelės membraną. Kepenų ligų diagnostikai, gydymui ir  prognozei svarbiausios yra aminotransferazė ALT ir  AST. Nors šių fermentų funkcijos panašios, tačiau jų svarba ir rezultatų interpretacija skiriasi. Šiuos fermentus gamina daugelis organizmo ląstelių, todėl dideliu specifiškumu organui nepasižymi.

Yra daug serologinių ir virusologinių diagnostikos metodų virusinių hepatitų sukėlėjams nustatyti. Tačiau nors ir galima atlikti daug įvairiausių testų, juos teisingai pritaikyti ir interpretuoti vis dar problematiška. Labai svarbu yra žinoti infekcijos laboratorinius žymenis ir jų reikšmę.

Virusinių hepatitų diagnostika

Ūmaus virusinio hepatito diagnostikai turi reikšmę:

• klinikiniai simptomai (gelta, kepenų padidėjimas, numanomas kontaktas ar rizikingas elgesys, buvę kraujo ar jo produktų perpylimai);

• laboratoriniai nespecifiniai radiniai (kepenų fermentų ALT, AST, bilirubino padidėjimas), tačiau jie nenurodo etiologinio agento;

• įtariant virusinį hepatitą ir neturint jokių papildomų duomenų, pradedama nuo pradinės keturių tyrimų panelės: anti- HAV IgM, HBsAg, anti-HBc, anti-HCV;

• šių keturių tyrimų pakanka patvirtinti arba atmesti ūmaus hepatito A diagnozę;

• įtariant konkretų virusinį hepatitą, žinoma, iš karto pradedama tik nuo jam būdingų diagnostinių tyrimų.

Hepatitas B

Hepatito B laboratorinė diagnozė yra kompleksinė:

• nežiūrint pasiekimų molekulinėje diagnostikoje, serologinių žymenų profilis yra vienas iš svarbiausių diagnozuojant įvairias formas.

• Ankstyvoje ligos stadijoje, kai vyksta aktyvus viruso dauginimasis, kraujyje nustatoma HBsAg, HBeAg, didelė DNR koncentracija ir anti-HBc, o pats HBcAg lieka hepatocituose ir į kraują nepatenka. Netrukus atsiranda hepatito B viruso „e“ antigenų (HBeAg). Maždaug tuo pačių metu, kai pasireiškia klinikiniai ūmios ligos požymiai, atsiranda IgM klasės hepatito B šerdinio antigeno (anti-HBc) antikūnų.

• Antikūnų prieš HBcor antigeną neaptikimas – vienas iš svarbiausių markerių, atmetant HBV infekciją – buvusią ar esančią.

• Pirmasis HBV infekcijos žymuo – hepatito B paviršiaus antigenas (HBsAg). Šis antigenas aptinkamas pirmiausia po užsikrėtimo praėjus nuo 1 iki 12 sav. HBsAg kaip vieno žymens diagnostinė reikšmė dabartiniu metu nėra sprendžianti.

• Kartais užtenka paprastų tyrimų, kad nustatyti HBV mutantinius ar nejautrius vaistams kamienus.

• Lėtinio VHB atveju HBsAg ir IgG anti-HBc antikūnai išlieka visą gyvenimą, o nukleo rūgšties amplifikacijos metodais polimerazių grandininės reakcijos (PGR) pagalba dažniausiai galima aptikti HBV DNR. Ilgiau nei 6 mėn. po ūmaus hepatito aptinkamas HBsAg rodo lėtinę ligos eigą.

HBV tyrimai prieš vakcinaciją

Pradėti nuo anti-HBc tyrimo,

• tuos, kurie a-HBc+, tirti dėl HBsAg

• tuos, kurie a-HBc+, bet HBsAg-, tirti a-HBs

Po vakcinacijos:

• Anti-HBs  tyrimai po 4 savaičių po paskutinės  vakcinacijos (100TV/l ir daugiau rodo susiformavusį pakankamą imunitetą.

• Vakcinacija nuo hepatito B apsaugo ir nuo hepatito D.

Hepatitas C

HCV infekcija yra identifikuota tik 1989 m. Seniau buvo nuomonių, kad egzistuoja virusas, kitoks nei B ar A, hepatitas buvo vadinamas ne A/ne B hepatitu. Lietuvoje HCV antikūnų diagnostika įdiegta tik 1993 m.

Užsikrėtusiems HCV kraujo serume aptinkami antikūnai prieš HCV (anti-HCV), bei hepatito C viruso ribonukleo rūgštis (HCV RNR). Ūmaus hepatito C atveju kraujo serume nustatomi antikūnai prieš HCV (anti-HCV), padidėjęs kepenų fermentų (ALT, AST) aktyvumas. HCV RNR aptikimas kraujo serume patvirtina aktyvios HCV infekcijos diagnozę. Aptikus tik anti-HCV, negalima pasakyti, ar infekcija yra aktyvi (ūmi ar lėtinė), ar asmuo yra persirgęs ir pasveikęs po buvusios HCV infekcijos. Taip pat galimi ir seronegatyvūs HCV infekcijos atvejai, kai aktyvios infekcijos atveju anti-HCV neaptinkama: hemodializuojamiems pacientams, po organų ar audinių persodinimo, ŽIV užsikrėtusiems asmenims, kai ŽIV liga pažengusi ir CD4<200/mm3. Todėl neigiamas anti-HCV tyrimas neleidžia atmesti galimos aktyvios HCV infekcijos.

Užsikrėtus hepatito C virusu, antikūnai prieš HCV (anti-HCV) išlieka kraujo serume visą gyvenimą, net ir tuo atveju, kai pacientas pasveiksta savaime ar po antivirusinio gydymo.

Hepatitas A

HAV infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis kliniškai pasireiškiančia arba besimptome šios ligos iforma. Hepatito A virusas yra randamas sergančio asmens išmatose. Virusas iš organizmo su išmatomis pradeda išsiskirti praėjus 1-2 savaitėms po užsikrėtimo, tuo tarpu ligos požymiai pasireiškia vidutiniškai tik po 28 d. nuo užsikrėtimo. Taigi, keletą savaičių iki geltos atsiradimo užsikrėtęs žmogus pats to nežinodamas platina užkratą. Dažniausiai užkrečiamasis laikotarpis tęsiasi apie 3 sav. Retais atvejais kai kurie ligoniai, ypač kūdikiai, hepatito A virusą gali periodiškai išskirti į aplinką iki 6 mėn. Mažais kiekiais virusas patenką į kraują (viremija būna inkubacinio periodo pabaigoje), gali būti randamas ir seilėse. Pasveikus nuo hepatito A išlieka ilgalaikis imunitetas ir kraujyje randama IgG klasių imunoglobulinų. Nuo hepatito A vakcinuotis reikia vykstant į endeminius  židinius, patariama paskiepyti pediatrinių bei infekcinių ligų skyrių, laboratorijų, tiriančių išmatas, įvairių slaugos įstaigų darbuotojus. Prieš skiepijant nuo hepatito A reikia atlikti anti-HAV tyrimus, siekiant įsitikinti vakcinacijos būtinumu. Povakcininiai tyrimai dažniausiai nėra reikalingi, nes vakcina pasižymi dideliu imunogeniškumu.

Parengė NVSPL Klinikinių tyrimų skyriaus Serologinių tyrimų poskyrio medicinos biologė Tatjana Subočiūtė-Stuliova