ŽPV infekcija ir gimdos kaklelio vėžys: profilaktika ir diagnostika

Gimdos kaklelio vėžys yra antras pagal dažnumą vėžys pasaulyje. Europos sąjungoje gimdos kaklelio vėžiu dažniausiai serga 15–44 metų moterys. Kiekvienais metais ES užfiksuojama apie 33 tūkst. gimdos kaklelio vėžio atvejų. Pasak statistikos duomenų, kasmet fiksuojama 15 tūkst. mirčių, kurios yra sąlygotos gimdos kaklelio vėžio. Pagrindinė gimdos kaklelio vėžio išsivystymo priežastis yra lytinių takų infekcija, kurią sukelia tam tikri žmogaus papilomos viruso (ŽPV) tipai.

ŽPV yra lytiniu keliu plintanti infekcija, kuri ilgalaikėje perspektyvoje gali išsivystyti į vėžinius susirgimus. ŽPV yra virusų grupė, kurią sudaro daugiau nei 100 tipų. Apie 40 yra siejami su lytinių organų infekcijomis. Mažiausiai 14 ŽPV tipų yra klasifikuojamų kaip „aukštos rizikos“, gali sukelti gimdos kaklelio vėžį moterims ir yra susiję su kitais anogenitaliniais vėžiais bei galvos ir kaklo (dažniausiai gerklų) vėžiu tiek vyrams, tiek moterims. ŽPV 16 ir ŽPV 18 yra labiausiai paplitę „aukštos rizikos“ tipai, sukeliantys apie 70 proc. visų gimdos kaklelio vėžio atvejų. Mažos rizikos ŽPV tipai, dažniausiai ŽPV 6 ir ŽPV 11, sukelia apie 90 proc. condylomata acuminata (lyties organų karpų) atvejų.

Visos ŽPV infekcijos perduodamos iš vieno užsikrėtusio asmens kitam per tiesioginį odos kontaktą su oda. ŽPV infekcija perduodama esant penetracijai lytinio akto metu arba oraliniu būdu. Simptominė ŽPV infekcija yra tik ledkalnio viršūnė. Besimptomis plitimas yra daug dažnesnis moterims, sergančioms ŽIV/AIDS, o besimptomės plitimo galimybės turi didelį viruso plitimo potencialą. Nebuvo nuoseklių įrodymų, kad prezervatyvų naudojimas sumažina riziką tiriant ir nustatant ŽPV DNR teigiamus rezultatus (subklinikinė ŽPV infekcija). Tačiau, naudojant prezervatyvus, sumažėjo lytinių organų karpų, CIN 2-3 ir invazinio gimdos kaklelio vėžio rizika.

Šiuo metu Europoje yra registruotos trys profilaktinės vakcinos nuo ŽPV infekcijos: dvivalentė (kuri apsaugo nuo 16 ir 18 ŽPV tipų), keturvalentė (6, 11, 16 ir 18 ŽPV tipų) ir devynvalentė (nuo 6, 11, 16, 18, 31, 33, 45, 52 ir 58 ŽPV tipų). Visose licencijuotose vakcinose yra antigenų, kurie apsaugo nuo 16 ir 18 tipų ŽPV sukeltų infekcijų ir, kaip įrodyta, apsaugo nuo daugiau nei 90 proc. ikivėžinių pažeidimų, susijusių su šiais dviem virusų tipais. Devynvalentė vakcina papildomai apsaugo nuo daugiau nei 90 proc. ikivėžinių pažeidimų, susijusių su ŽPV 31, 33, 45, 52 ir 58 tipais.

Tradiciniai virusų diagnostikos metodai, tokie kaip elektroninė mikroskopija, ląstelių kultūros auginimas ir tam tikri imunologiniai metodai yra netinkami ŽPV nustatymui. ŽPV infekcijos diagnozavimo metodai yra šie:

• kolposkopija ir acto rūgšties tyrimas.

• Biopsija.

• DNR testas (PGR, Southern blot hibridizacija, in situ hibridizacija).

• Papanicolaou (Pap) tepinėlis.

• Polimerazės grandininė reakcija (PGR).

PGR yra selektyvus taikinio amplifikacijos tyrimas, galintis eksponentiškai ir atkartojamai padidinti ŽPV sekas, esančias biologiniuose mėginiuose. Amplifikacijos procesas teoriškai gali pagaminti vieną milijardą kopijų iš vienos dvigrandės DNR molekulės po 30 amplifikacijos ciklų.

Indikacijos atlikti PGR tyrimą:

• Pirminė patikra kartu su Papanicolaou (Pap).

• Savarankiškas/savanoriškas testas moterims, vyresnėms nei 30 metų.

Šaltiniai:

https://www.ecdc.europa.eu/en/human-papillomavirus/factsheet

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3139291/

Parengė NVSPL Klinikinių tyrimų skyriaus Molekulinių biologinių tyrimų poskyrio medicinos biologė Raminta Vaišnorienė