Mikroplastikas – kenksminga medžiaga ir gamtai, ir žmogui

Mikroplastikas (MP) – maži plastiko gabalėliai, trumpesni nei penki milimetrai, susidedantys iš polimerų ir veikliųjų priedų. Jų cheminė formulė sudaryta iš anglies ir vandenilio atomų, sujungtų polimero grandinėmis. Paprastai grandinės sujungtos su kitomis cheminėmis medžiagomis, tokiomis kaip ftalatai, polibrominti difenilo eteriai (PBDE),  tetrabromobisfenolis A (TBBPA).

Yra dvi mikroplastiko kategorijos: pirminis ir antrinis. Pirminis mikroplastikas yra mažos dalelės, skirtos komerciniam naudojimui: trąšos, augalų apsaugos produktai, namuose ir pramonėje naudojami plovikliai, valymo produktai, kosmetikos gaminiai: kūno šveitikliai, valikliai, dantų pastos. Vartojimo prekėse mikroplastiko dalelės daugiausia yra abrazyvinės paskirties (pvz. kosmetikos gaminiuose naudojamos šveičiamosios ir valomosios mikrogranulės), tačiau jos gali atlikti ir kitas funkcijas, pvz. padėti kontroliuoti produkto tirštumą, išvaizdą ir stabilumą. Pirminiam mikroplastikui priskiriamas sintetinėje tekstilėje naudojamas nailonas) Europos cheminių medžiagų agentūra apskaičiavo, kad kasmet Europoje sunaudojama virš 145 000 tonų sąmoningai pagaminto mikroplastiko (ECHA, 2022).

Antrinis mikroplastikas yra dalelės, susidarančios suirus didesniems plastikiniams daiktams, pavyzdžiui plastikiniams buteliams, plastikinėms pakuotėms. Šį irimą sukelia aplinkos veiksniai, daugiausia ultravioletiniai spinduliai, vandenyno bangos, vėjas.

Tyrimų metu mokslininkai mikroplastiką aptiko jūrų organizmuose nuo planktono iki banginių, jūros gėrybėse ir net geriamajame vandenyje. Tikėtina, kad žuvys ir paukščiai praryja vandens paviršiuje plūduriuojantį mikroplastiką, todėl kad plastiko gabalėlius painioja su maistu. Prarijus mikroplastiko, vandens organizmai gali suvartoti mažiau maisto, todėl turi mažiau energijos gyvybinėms funkcijoms atlikti, o tai sukelia neurologinį ir reprodukcinį toksiškumą. Be to, paskaičiuota, kad kasmet į Europos paviršinius vandenis patenka apie 176 000 tonų savaime susiformavusio mikroplastiko. Mikroplastikas taip pat yra oro taršos šaltinis, atsirandantis dulkėse ir ore esančiose pluoštinėse dalelėse. Mikroplastiko įkvėpimo poveikis sveikatai nežinomas.

Be fizinio mikroplastiko poveikio, susirūpinimą kelia jame esančios toksiškos cheminės medžiagos – priedai, stabilizatoriai, gamybos šalutiniai reakcijos produktai, kurie gali išsiplauti mikroplastikui patekus į aplinką. Manoma, kad didelis mikroplastiko poveikio lygis sukelia uždegimines, alergines reakcijas ir toksiškumą, be to prie mikroplastiko gali prilipti sunkieji metalai, pesticidų likučiai, kurių toksiškumas organizmui yra gerai ištirtas. Taip pat mikroplastikai gali būti patogenų (bakterijų, virusų, pelėsinių grybų) plitimo būdas.

Mikroplastikas patekdamas į dirvožemį daro neigiamą poveikį augalų augimui. Visų pirma, MP negali būti absorbuojamas į augalus, todėl jis kaupiasi ant augalų šaknų ir dygstančių sėklų paviršių taip blokuoja ląstelės sienelės poras ir trukdo vandens bei maistinių medžiagų įsisavinimui, ko pasekoje sutrikdo fiziologinius procesus. Pastebimi ir dirvožemio savybių pokyčiai, kurie netiesiogiai veikia augalų augimą. MP gali suardyti dirvožemio struktūrą, sumažinti lietaus ar laistomo vandens prasiskverbimą, neigiamai paveikti dirvožemio vandens sulaikymą, sutrikdyti mikrobų veiklą dirvožemyje, sukelti pH disbalansą.

Tam tikros bakterijų rūšys geba skaidyti  mikroplastiką, tokios kaip Bacillus sp. BCBT21, Bacillus amyloliquefaciens BSM-1, B. amyloliquefaciens BSM-2, Pseudomonas putida, Bacillus subtilis, Bacillus cereus, Brevibaccillus borstelensis, Bacillus vallismortis bt-dsce 01, P. protegens bt-dsce 01, P. protegens bt-asp2 Stenotropho, s. bt-dsce03 ir Paenibacillus sp.bt-dsce04. Ekstraląsteliniai hidroliziniai fermentai, tokie kaip lipazė, ksilanazė, keratinazė, chitinazė ir šių bakterijų išskiriama proteazė vaidina svarbų vaidmenį skaidant plastiką. Ureazės, esterazės ir proteazės hidroliziniai fermentai skaido Poliuretane  esančius uretano (-O-CO-NH-) ir esterio (-COO-) ryšius. Papainas dėl  proteolitinių savybių gali suardyti poliesterius.

Parengė NVSPL chemijos specialistė Evelina Bogušienė