Antimikrobinis atsparumas – antibiotikų neveiksnumas tampa didele problema

Antimikrobinių vaistų atsiradimas buvo vienas ryškiausių pasiekimų medicinoje, dėl kurio sumažėjo sergamumas ir mirtingumas nuo infekcinių ligų. Antimikrobiniams vaistams priskiriami antibiotikai, antivirusiniai priešgrybeliniai ir antiparazitiniai preparatai, be kurių daugelio infekcinių ligų gydymas būtų neįmanomas. Tikriausiai daugeliui bent kartą gyvenime yra tekę vartoti šiuos vaistus, tačiau tik nedaugelis žino, kad neatsakingas jų vartojimas prisideda prie natūralaus, bet pavojingo reiškinio – antimikrobinio atsparumo plitimo. 

Antimikrobiniai vaistai sukelia mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybelių) žūtį, tačiau antimikrobinis atsparumas leidžia šio poveikio išvengti. Antimikrobinį atsparumą Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įvardijo kaip vieną iš dešimties didžiausių grėsmių šiuolaikinėje medicinoje, o jo didėjimas fiksuojamas visame pasaulyje. Prognozuojama, jog 2050 m. mirtingumas nuo infekcijų, sukeltų antimikrobiniams vaistams atsparių mikroorganizmų, pasieks 10 mln. žmonių per metus. Antimikrobinio atsparumo pasekmės jaučiamos jau dabar – dėl infekcijų, sukeltų antibiotikams atsparių bakterijų, kas 45 sekundes pasaulyje miršta žmogus, o per metus tokių mirčių skaičius siekia apie 700000. Problemą didina ir tai, kad farmacijos kompanijos sukuria vis mažiau naujų antimikrobinių vaistų, todėl kyla grėsmė, kad nebebus kuo pakeisti neefektyvių vaistų. 

Nuo penicilino atradimo 1928 m. ir jo plataus taikymo gydymo praktikoje pradžios 1945 m. prasidėjo antimikrobinių vaistų era. Penicilinas dar buvo vadinamas „stebuklingu vaistu“, leidusiu sėkmingai pagydyti iki tol sunkiai įveikiamas bakterines infekcijas. Visgi neilgai trukus nustatytos penicilinui atsparios bakterijų padermės. Tuo metu tai didelio susirūpinimo nesukėlė, nes antimikrobinio atsparumo pasekmės nebuvo iki galo suvokiamos, o penicilino sėkmė paskatino naujų antibiotikų kūrimo bumą, leidusį neveiksmingus antibiotikus lengvai pakeisti naujais. 

1950–1970 m. laikotarpis dar vadinamas antibiotikų aukso amžiumi, kurio metu buvo sukurta dauguma iki šiol naudojamų antibiotikų. Sulėtėjus naujų antibiotikų kūrimui (paskutinė antibiotikų klasė buvo sukurta prieš daugiau nei trisdešimt metų) ir atsiradus moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų apie atsparumo antibiotikams vystymosi mechanizmus, apie šią problemą pradėta kalbėti platesniu lygmeniu. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje PSO atsparumą antibiotikams paskelbė pasaulinio masto problema, o 2001 m. išleido ,,Pasaulinę strategiją antimikrobinio atsparumo mažinimui‘‘. Ši strategija papildyta 2011 m. veiksmų planu (vadinamuoju „Vienos sveikatos‘‘ principu), kuriuo siekiama antimikrobinio atsparumo problemą spręsti kompleksiškai – tiek sveikatos priežiūros, tiek žemės ūkio bei gyvulininkystės sektoriuose. 

Vienas pagrindinių antimikrobinio atsparumo atsiradimą lemiančių veiksnių yra neracionalus antimikrobinių vaistų vartojimas. 

Neracionalaus antibiotikų vartojimo sąvoka apibrėžia netinkamą antibiotikų parinkimą, perteklinį jų vartojimą, netinkamą vartojimo trukmę bei savigydą. JAV atlikti tyrimai parodė, kad netikslingai paskiriama net apie 30 proc. antibiotikų. Daugiausia antibiotikai netikslingai paskiriami virusų sukeltų kvėpavimo takų infekcijų gydymui, prieš kuriuos antibiotikai yra neveiksmingi. Tokiais atvejais gydymas yra neefektyvus, tačiau sudaromos sąlygos vystytis antibakteriniam atsparumui. Antibiotikų poveikyje daugelis tos pačios rūšies bakterijų žūva, tačiau dalis jų turi atsparumą lemiančius genus, kurie leidžia joms išlikti. Šios bakterijos dauginasi ir tampa dominuojančiomis. Be to, šie atsparumo genai gali būti perduodami tarp skirtingų rūšių bakterijų. Verta paminėti, kad kai kurioms bakterijoms būdingas prigimtinis atsparumas. 

Antibiotikų veikimas nukreiptas į tam tikrus bakterijų struktūrinius elementus-taikinius, o dėl įgimtą atsparumą turinčių bakterijų ląstelių ypatybių šie taikiniai yra neprieinami kai kuriems antibiotikams. Skirtingos antibiotikų grupės veikia skirtingus taikinius, todėl efektyviam bakterinės infekcijos gydymui svarbus tinkamo antibiotiko parinkimas. Netinkamai vartojami antibiotikai skatina vis labiau plintančio atsparumo vystymąsi, todėl gydymui tampa reikalingi efektyvesni, tačiau kartu ir brangesni naujesnės kartos antibiotikai. Tuo tarpu anksčiau plačiai gydymui taikyti antibiotikai nebetenka savo veiksmingumo. 

Antimikrobinis atsparumas plinta ir aplinkoje. Pagrindinė to priežastis yra žmogaus veikla, todėl antibiotikai veikia ne tik organizmą, bet kartu ir aplinką. Apskaičiuota, kad kasmet sunaudojama apie 1–2 tonos antibiotikų, kurie neišvengiamai patenka į aplinką. Į aplinką patenka antibiotikai, jų metabolitai ar konjugatai, taip pat su antibiotikais kontaktavusios bakterijos, kurios gali turėti atsparumo genus ir juos perduoti kitiems mikroorganizmas. Jie aplinkoje atsiranda per nuotekas, kartu su atliekomis, tai pat juos gali išplatinti gyvūnai. 

Nors antibiotikams atsparios bakterijos gamtoje natūraliai egzistuoja 30000 m. ir niekada neturėjo kontakto su gydymui naudojamais antibiotikais, tačiau perteklinis antibiotikų vartojimas spartina atsparumo vystymąsi. Prie antimikrobinio atsparumo plitimo prisideda žemės ūkis. Gyvulininkystės pramonėje antibiotikai naudojami ne tik gydymo, bet ir ligų prevencijos tikslais. Nors apie antibiotikų vartojimą žemės ūkyje ligų prevencijos tikslais mažinimą pradėta kalbėti dar 1969 m., jų vartojimas nuolat didėja. Antibiotikai naudojami žemės ūkio ir gyvulininkystės pramonėje sudaro 70–80 proc. visų suvartojamų antibiotikų. Suvartoti antibiotikai iš organizmo yra pašalinami kartu su šlapimu ir išmatomis. Nustatyta, kad net apie 70 proc. suvartotų antibiotikų iš organizmo (žmogaus ar gyvūno) yra pašalinami aktyvia forma. Vidutinis į aplinką patekusio antibiotiko skilimo pusperiodis varijuoja tarp 2–100 dienų, per kurį antibiotikai gali patekti į gruntinius vandenis, absorbuotis dirvožemyje, kauptis augaluose, kurie toliau patenka į žmonių ar gyvūnų organizmą. 

Vis labiau auganti antimikrobinio atsparumo problema skatina ieškoti prevencijos priemonių jai mažinti. Pasaulio sveikatos organizacijos parengtos rekomendacijos plačiajai visuomenei skatina antibiotikus vartoti tik juos paskyrus gydytojui, laikytis paskirtų antibiotikų vartojimo rėžimo ir trukmės, nevartoti iš anksčiau turimų antibiotikų ir nesidalinti jais su kitais asmenimis. Siekiant išvengti infekcinių ligų rekomenduojama laikytis asmens bei maisto ruošimo higienos, stengtis rinktis be antibiotikų užaugintus augalinės ar gyvulinės kilmės maisto produktus, vengti artimo kontakto su sergančiais asmenimis. Bet to, prie antimikrobinio atsparumo plitimo mažinimo gali reikšmingai prisidėti vakcinacija. Antibiotikų paskirtis yra bakterinių infekcinių ligų gydymas, o vakcinų – infekcijų prevencija. Vakcinacija leidžia išvengti infekcinių ligų ir tuo pačiu tikslingo ar netikslingo antibiotikų vartojimo, lemiančio antimikrobinio atsparumo didėjimą.